Aistė Puidokaitė

Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centras saugo gausią Žydų profesinio švietimo tinklo ORT dokumentų grupę. ORT kolekciją sudaro ORT priklausančių mokyklų administraciniai, finansiniai dokumentai, korespondencija, įvairios veiklos ataskaitos, taip pat mokymo programų medžiaga, įvairūs studentų dokumentai ar technikume išleistų vadovėlių kopijos.  Iš čia kilo poreikis įdėmiau pažvelgti į šios organizacijos istoriją, o ypač į Vilniaus ORT draugijos pasididžiavimą – Vilniaus žydų technikumą.

Šis tekstas, pristatantis Vilniaus ORT žydų technikumo istoriją ir veiklą, daugiausiai remiasi ilgamečio technikumo dėstytojo ir direktoriaus Mato (Matitijahu) Šraiberio[1] bei technikumo dėstytojo, žinomo Vilniaus pedagogo Geršono Pludermacherio[2] 4-ajame dešimtmetyje publikuotais išsamiais straipsniais, pristatančiais Vilniaus ORT žydų technikumo įsikūrimo istoriją bei veiklą, ir Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centre saugomais technikumo dokumentais.

1880 m. Sankt Peterburge, žydų bendruomenės nariai įkūrė Rusijos žydų amatų ir žemės ūkio darbų skatinimo draugiją, geriau žinoma rusišku akronimu „ORT“. Draugijos tikslas buvo ugdyti skurstančių žydų gebėjimus dirbti žemės ūkio darbus bei gerinti žydų profesinius įgūdžius. 20 a. prad. ORT veikla pradėjo plisti ir už Rusijos ribų.

Nepriklausomoje Lietuvoje ORT savo veiklą pradėjo 1920 m. Kaune įsikūrus Draugijai amatui ir žemės ūkiui skleisti Lietuvoje. Tuo tarpu Lenkijos okupuotame Vilniuje visą tarpukario laikotarpį savo veiklą vykdė dar 1918 m. įsikūrusi Draugija amatams skleisti ir darbštumui skatinti tarp Vilniaus žydų, kuri taip pat vadovavosi ORT idėjomis. Pastaroji draugija rūpinosi žydų profesinių gebėjimų lavinimu, steigė įvairius amatų kursus, kūrė dirbtuves, išlaikė profesinio rengimo mokyklas, tarp jų ir Vilniaus žydų technikumą.

Technikumo įsikūrimo pradžia

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vilniuje buvo tikėtasi spartaus pramonės atsigavimo.  Žydų jaunimo tarpe buvo jaučiamas poreikis įgyti kokybišką techninį išsilavinimą, kurį būtų galima pritaikyti naujai atsiveriančioms darbo galimybėms. Tarpukario Lenkijos valstybinėse techninėse mokyklose vyraujanti diskriminacija žydų atžvilgiu, paskatino žydus patiems steigti techninio profilio mokyklas.

Nors Vilniuje jau kuris laikas kūrėsi įvairūs trumpalaikiai techniniai kursai (pvz. organizacija „Mefice haskala“ organizavo elektrotechnikos, vamzdynų ir vandentiekio vamzdžių, mūrijimo ir centrinio šildymo kursus), inžinieriui Izraeliui Olkinui ir keliems kitiems jo bendraminčiams kilo idėja vietoje ankstesnių išsibarsčiusių kursų įkurti nuolatinę žydišką techninę mokyklą. I. Olkinas finansinės pagalbos kreipėsi į tris organizacijas: Vilniaus žydų bendruomenę, Vilniaus EKOPO organizaciją (Žydų komitetas padėti nukentėjusiems nuo Pirmojo pasaulinio karo) ir į ORT. Šios organizacijos sutiko remti technikumo mokyklos įsteigimą ir jos veiklą. EKOPO  turėjo padengti 40 proc., o Vilniaus žydų bendruomenė ir ORT – po 20 proc. įstaigos išlaidų. Likusią dalį buvo numatyta padengti mokesčiais už mokslą ir pagamintų produktų pardavimais. Ilgainiui pastarosios dvi organizacijos nutraukė savo finansinę paramą, tokiu būdu palikdamos ORT organizaciją pagrindiniu  Vilniaus žydų technikumo finansiniu rėmėju.[3]

Taip 1921 m. Didžiosios Pohuliankos gatvėje 18 (dab. J. Basanavičiaus g. 16) buvo įkurtas Vilniaus ORT žydų technikumas. Mokyklos direktoriumi tapo pats Israelis Okunas, kuris ėjo šias pareigas pirmuosius trejus mokyklos gyvavimo metus. 1923 m. I. Okunui emigravus į Argentiną,  jį pakeitė tuometinis mokyklos dėstytojas, inžinierius M. Šraiberis, kuris vykdė šias pareigas iki technikumo gyvavimo pabaigos.

1925 metais technikumas persikėlė į naujas Gdansko (dab. Islandijos) g. 3 esančias patalpas. Čia, pasak G. Pludermacherio, prasidėjo technikumo klestėjimo laikotarpis. Tai buvo du erdvūs trijų ir keturių aukštų pastatai, turintys 33 klases, didelę aktų salę, specialią piešimo klasę, mechanikos, elektrotechnikos, dailidžių ir suvirinimo dirbtuves, taip pat elektros ir fizikos laboratorijas. G. Pludermacheris atsiminimuose apie technikumo įsikūrimą naujoje vietoje rašo: „Jei jau turime stogą virš galvos –  nenuskęsime, nebent – neduok Dieve – mus išmes į gatvę. Šioje vietoje galime įsikurti kaip tinkami, nors ir visai šalimais veikianti Talmud-Tora mokykla teigia besantys pastato savininkai ir prašo iš mūsų nuomos“.[4]

Vilniaus ORT žydų technikumo variklių skyrius, apie 1920-1930 m. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcija.

Pagrindinis technikumo steigėjų tikslas buvo suteikti žydų jaunuomenei galimybę kartu su bendruoju išsilavinimų įgyti kokybišką profesinį išsilavinimą mechanikos ir elektros inžinerijos srityse, kuris padėtų tvirtus pamatus jų tolimesniame profesiniame kelyje. Nors technikumo uždavinys buvoparengti techninius specialistus arba inžinierių padėjėjus, kai kurie studentai, sėkmingai pabaigę technikumą, tęsdavo studijas užsienio aukštosiose technikos mokyklose, kur įgiję aukštąjį išsilavinimą, patys tapdavo inžinieriais.

Technikumo studentų skaičius taip pat pamažu augo. Jei 1923 m. čia mokėsi 104 studentai, 1930 m. jis pasiekė piką – technikumas turėjo jau 283 auklėtinius. Nuo 1930 metų, dėl pasaulinės ekonominės krizės, studentų skaičius ėmė tolygiai mažėti.[5]

Nuo pat pradžių mokykla turėjo savo biblioteką su skaitykla, kuriai priklausė daugiau nei 1500 knygų. Bibliotekoje galime buvo rasti naujausios techninės literatūros, daugiausiai vokiečių, taip lenkų, rusų, anglų, prancūzų kalbomis, ir tik maža dalis – jidiš kalba.[6]

Studijų programa

Technikumo įkūrimo pradžioje buvo numatyta įsteigti trys skyrius – mechanikos, elektrotechnikos ir ekonomikos, tačiau ekonomikos skyrius, nesulaukęs studentų susidomėjo, greitai buvo panaikintas. Pradžioje studijų laikotarpis truko du metus, tačiau siekiant, jog studentai įgautų daugiau praktinių įgūdžių, studijų trukmė buvo prailginta iki trijų metų. Technikumo vadovybė pabrėžė, jog trijų metų trukmės studijos buvo didelis technikumo privalumas, lyginant su kitomis panašaus profilio lenkiškomis mokyklomis, kur studijos trukdavo visus keturis metus.

Technikumo trijų metų kursas buvo padalintas į 6 semestrus. Jau pirmame semestre studentai buvo supažindinti su algebra, geometrija, fizika, teorine mechanika, šaltkalvyste, technine braižyba (kuriai buvo skiriamas itin didelis dėmesys). Vėlesniuose kursuose buvo įvedama aukštoji matematika, chemija, studijuojamos mašinų dalys, vidaus degimo varikliai ar hidrauliniai įrenginiai.

Vilniaus ORT žydų technikumo elektrotechnikos skyriaus pirmojo pusmečio dienynas, 1930 m. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcija.

Be techninių dalykų, studentai taip pat turėjo žydų istorijos, jidiš kalbos ir literatūros pamokos, taip pat buvo dėstyta lenkų kalba, Lenkijos istorija ir geografija. Tiesa, humanitariniai mokslai studentų tarpe nebuvo itin mėgiami: „Dar daugiau geografijos?! Vėl lenkų gramatika?!“ Taip technikumo dėstytojas G. Pludermacheris apibūdino studentų reakcijas į bendrojo lavinimo pamokas. Pasak jo, studentai laiko šias pamokas nenaudingomis ir tikisi jog palikę vidurinę mokyklą daugiau niekada nebeturės mokytis šių dalykų. [7]

Vienas iš svarbių technikumo mokymo principų buvo teorijos ir praktikos derinimas. Technikumo studentai įprastai mokykloje praleisdavo 42 val. per savaitę, iš kurių 28 val. skirdavo teorijos mokymuisi, o 14 val. praktiniam darbui. Čia studentai savo praktinius įgūdžius lavindavo įvairiose dirbtuvėse ir laboratorijose. Buvo pabrėžiama, jog praktinis mokymas technikume nebuvo vykdomas mėgėjiškai, kaip kitose panašaus pobūdžio Rytų Europos mokyklose, o vedamas profesionalių dėstytojų, kurie buvo stipriausi savo srities atstovai. Taip pat technikumo vadovybei buvo svarbu parengti plačią teorinę programą su stipriu praktiniu parengimu, kadangi buvo suprasta, jog dalis studentų išvyks dirbti į užsienį, todėl buvo svarbu paruošti studentus taip, jog jie galėtų lengvai integruotis į skirtingas darbo rinkas.[8] 1935 m. Lenkijos ministerijos atstovai apsilankę Vilniaus žydų technikume ir įvertinę studijų programą, paliko tokį atsiliepimą: „Mokymo programa yra gerai apgalvota, sisteminga bei įgyvendinama praktiškai, o studentų įsitraukimo lygis yra aukštas“. [9]

Taip pat svarbu paminėti tai, jog Vilniaus žydų technikumas išsiskyrė iš kitų panašaus pobūdžio mokymo įstaigų tuo, jog čia visi dalykai buvo dėstyti išimtinai jidiš kalba.

Vilniaus ORT žydų technikumo studento Michelio Taksino mokslų baigimo pažymėjimas jidiš ir lenkų kalbomis, 1939 m. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcija.

Technikumo studentai ir dėstytojai

Vilniaus žydų technikumas susilaukė pasisekimo ne tik Vilniaus žydų jaunimo tarpe, bet tapo traukos tašku ir visos Lenkijos Respublikos mastu. Technikume studijavo apie 30 proc. vietinių studentų, o likusią dalį sudarė studentai atvykę iš įvairiausių Lenkijos miestų ir miestelių. Technikumas ypač buvo populiarus tarp studentų iš Voluinės, Galicijos regionų ar dabartinei Ukrainai priklausančių Rivnės, Kovelio, Lucko ar Kremeneco miestų.

Nemaža dalis technikumo studentų buvo kilę iš labai vargingų šeimų ir mokestis už mokslą, kuris tuo metu atsiėjo 20 zlotų per mėnesį, buvo nemaža finansinė našta. Dėl šios priežasties technikumas nusprendė padėti labiausiai nepasiturintiems studentams. Pavyzdžiui, remiantis 1922 m. technikumo parengta studijų ataskaita, 15 proc. studentų buvo visiškai atleisti nuo mokesčio už mokslus, o 1929 m. šis skaičius padidėjo iki 20 proc.

Jei studentai iš labiau pasiturinčių šeimų sulaukdavo tėvų finansinės pagalbos, tai vargingiausi studentai, norėdami susimokėti už mokslus ir pragyvenimą, turėdavo ieškotis papildomo darbo. Studentai teikdavo privačias pamokas, dirbo sunkius fizinius darbus vasaros atostogų metu arba, blogiausiu atveju, turėdavo dirbti parduotuvėje naktiniu sargu, kurioje jie, pasak Pludermacherio, „Visą naktį klaidžiodavo po nešildomą krautuvę, o kitą dieną, iš pat ryto sušalę ir išalkę eidavo į mokyklą, kurioje pasilikdavo iki vėlyvo vakaro“.[10]

Dar vienas įdomus technikumo aspektas – studentų kalbinis pasiskirstymas. Technikumo studentus sudarė trys pagrindinės grupės: tai pasaulietines žydų mokyklas su dėstomąja jidiš kalba baigė mokiniai, mokiniai iš Tarbut mokyklų tinklui priklausančių mokyklų su dėstomąja hebrajų kalba ir mokiniai iš valstybinių lenkiškų mokyklų su dėstomąja lenkų kalba. Studentų procentinis pasiskirstimas tarp šių grupių buvo labai panašus. Jei pirmųjų dviejų mokyklų auklėtiniai įstodavo į technikumą su savo aiškia ideologija ir išreikštu žydiškumu, tai lenkakalbiai studentai iš Pludermacherio susilaukdavo draugiškos kritikos: „Lenkiškų mokyklų mokiniai yra visiškai be idealų ir be kultūros. Jie nėra girdėję apie jidiš literatūrą, daugeliui Šolem Aleichemo vardas yra visai nežinomas. Jie sunkiai skaito ir rašo jidiš kalba, kai kurie visai nepaiso hebrajų kalbos abėcėlės ir veda užrašus jidiš kalba lotyniškais rašmenimis. Tačiau studijų technikume dėka, po metų, jie pasikeis neatpažįstamai“. [11]

Nors technikumo stojimo reikalavimuose nebuvo konkrečiai nurodoma, jog ši mokykla yra skirta tik vyrams, tačiau praktikoje joje studijavo beveik vien vaikinai, su keliomis nedidelėmis išimtimis. Pavyzdžiui, Judaikos tyrimų centras saugo Freidos Margoli, 19 metų merginos iš Maskvos, stojimo į technikumą dokumentus. Ji buvo viena iš nedaugelio merginų studijavusių šioje mokykloje. Technikumo personalo situacija buvo tokia pati –  čia darbavosi išimtinai vien dėstytojai vyrai.

Studentų Š. Aizermano, I. Bykovickio ir studentės F. Margoli stojimo dokumentai į Vilniaus ORT žydų technikumą, 1925-1932 m. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcija.

Technikumas taip pat galėjo didžiuotis savo absolventais, kurie buvo išsibarstę po visą pasaulį. Tik ketvirtadalis studentų po studijų likdavo Vilniuje. Technikumo auklėtinių besidarbuojančiu įvairiose pramonės ir industrijos šakose buvo galima sutikti įvairiausiose pasaulio šalyse, pradedant Palestina ir baigiant Pietų Amerika. Dalis absolventų po studijų nuspręsdavo tęsti mokslus aukštesniosiose technikos mokyklose. Populiariausios šalys studijoms būdavo Prancūzija ir Belgija. Tarpukariu studijuoti šioje šalyse buvo pigiausia, be to šių šalių aukštosios mokyklos priimdavo technikumo studentus iš karto į aukštesnį kursą.

Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje saugomos technikumo 1922-1939 m. studijų ataskaitos atskleidžia daug naudingos informacijos apie mokyklos veiklą. Iš čia galime sužinoti kokia buvo mokyklos finansinė situacija, dėl kokių priežasčių studentai dažniausiai palikdavo technikumą, susipažinti su mokyklos studijų planu, atostogų grafiku, ar rasti informacijos ką po studijų technikume veikia mokyklos absolventai. Štai, 1929 m. ataskaitoje matome, jog iš elektrotechnikos skyriaus vienas studentas įstojo į aukštąją mokyklą Palestinoje, šeši studentai išvyko studijuoti į Prancūziją, vienas –  dirba montuotoju Vilniaus radijo aparatų gamykloje „Elektrit“, o kitas studentas – darbuojasi miltų malūne. Mechanikos skyriuje – vienas studentas tęsia mokslus Palestinoje, penki – aukštojoje Prancūzijos technikos mokykloje, keli studentai dirba padėjėjais malūne ir popieriaus fabrike, o vienas studentas –  elektros stotelėje Prancūzijoje.

Vilniaus ORT žydų technikumo 1922 ir 1929 m. studijų ataskaitos. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcija.

Technikumo absolventai taip pat turėjo įkūrę savo asociaciją „Absolventkrayz“, kuri padėdavo susirasti darbą ar galėdavo studentams suteikti informacijos apie stojimus į užsienio aukštąsias mokyklas.

G. Pludermacheris straipsnyje apie technikumą užsiminė, jog mokykla buvo suarchyvavusi visą susirašinėjimą su buvusiais technikumo studentais iš viso pasaulio, tačiau dėl medžiagos kiekio, ši informacija netilpo į jo parengto straipsnio rėmus.[12] Galime matyti, jog technikumui buvo svarbu palaikyti glaudžius santykius su buvusiais studentais, bei matyti kaip studijos šioje mokymo įstaigoje prisidėjo prie jų tolimesnės profesinės krypties.

Prie Vilniaus ORT žydų technikumo sėkmės didžiąja dalimi prisidėjo ir čia dirbę stiprūs bei savo darbui atsidavę pedagogai. Nors technikumas turėjo nedidelį kolektyvą, pavyzdžiui 1935 m. čia dirbo 11 inžinierių, 5 dėstytojai, 5 instruktoriai, 2 technikų asistentai (buvę technikumo absolventai) ir 5 paprasti darbuotojai [13], mokykla garsėjo stipriais instruktoriais bei inžinieriais, kurie turėjo didelę darbo patirtį bei noriai ja dalinosi su technikumo studentais. I. Trokas, A. Kremeris, M. Gordonas, L. Rosenšteinas, E. Finas – tai tik keletas garsiausių technikumo dėstytojų-inžinierių, kurie paliko pėdsaką mokyklos veikloje. Tiesa, technikumui ne visada pavykdavo išsaugoti savo pedagogus. Kaip ir kitos to meto žydiškos institucijos, technikumas dažnai susidurdavo su finansiniais iššūkiais. Dėl kuklių ar ne laiku mokamų atlyginimų kai kurie dėstytojai nuspręsdavo palikti savo darbą, o pastarieji buvo pakeičiami jaunesniais, ne tokiais patyrusiais pedagogais.

Įdomu ir tai, jog technikume veikusi Pedagoginė taryba, kuri be rūpinimosi studijų programos rengimu, dirbtuvių, laboratorijų įrengimu ir kitomis panašiomis užduotis, technikumo absolventams taip pat organizuodavo reguliarias pažintines išvykas į pagrindinius Lenkijos pramonės centrus su tikslu praplėsti studentų techninį-mokslinį akiratį. Ekskursijos dažniausiai vykdavo Varšuvoje, Lodzėje ar Dancige ir įprastai trukdavo 4-5 dienas, per kurias studentai intensyviai semdavosi naujų žinių.[14]

Technikumo leidykla

Dar vienas technikumo pasididžiavimas –  mokykloje įkurta leidykla. Kadangi visos studijos vyko jidiš kalba, technikumo dėstytojai susidūrė su kliūtimi – techninių vadovėlių jidiš kalba trūkumu. Dėl šios priežasties technikumo dėstytojai pradėjo patys rašyti vadovėlius jidiš kalba, kuriuos studentai litografiniu būdu perspausdindavo ir išplatindavo studentų tarpe. Toks darbas iš dėstytojų pareikalavo daug užsispyrimo, drąsos bei kūrybiškumo, nes dažnu atveju jie buvo tie, kurie turėjo kurti naujus jidiš terminus ar žodžius naujadarus, kurie padėtų paaiškinti įvairius techninius reiškinius. Tokiu būdu technikumo dėstytojai taip pat prisidėjo prie jidiš kalbos kūrimo proceso.

„Kūginiai ir Cilindriniai krumpliaračiai“, „Tvirtinimo detalės“, „Vandens turbinos“ – tai tik keletas vadovėlių pavadinimų parašytų technikumo dėstytojų ir išleistų technikumo leidykloje. Čia galima paminėti technikumo elektrotechnikos dėstytojo Arkadijaus Kremerio indėlį į vadovėlių jidiš kalba kūrimą. Pasak G. Pludermacherio, „ Arkadijus Kremeris parašė penkių dalių vadovėlį, iš viso 1047 puslapius smulkiu raštu. Šis darbas jam užtruko kelerius metus. Nepaisant amžiaus ir ligos, jis dirbo ištisas naktis, kad kursą baigtų laiku“.[15] Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje taip pat yra saugomos kelios A. Kremerio parašytų vadovėlių kopijos. 

Vilniaus ORT žydų technikumo dėstytojo Arkadijaus Kremerio vadovėlis jidiš kalba “Elektrotechnika: nuolatinė srovė“, 1936 m., Vilnius. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcija.

Technikumo dėstytojų pastangos nenuėjo veltui. Technikumo išleisti vadovėliai kartu su mokyklos studentų darbų paroda buvo pristatyti 1937 m. vykusioje pasaulinėje Paryžiaus parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“. Galimybė pasaulinėje parodoje reprezentuoti savo darbus demonstravo aukštą šios mokymo įstaigos lygį, tuo pačiu tai buvo didelis technikumo mokyklos pripažinimas bei įvertinimas.

Technikumo gyvavimo pabaiga

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui ir iš to kylančiai suirutei, 1939 metų gale technikumas keliems mėnesiams nutraukė savo veiklą. Tų pačių metų lapkritį technikumui vėl atvėrus duris, buvo daugiausiai rūpindamasis pabėgėlių iš Lenkijos klausimu. Jiems buvo įkurti specialūs praktiniai kursai būtiniems profesiniams įgūdžiams formuoti. [16]

1940 metų vasario mėnesį Vilniaus ORT žydų technikumo direktoriaus M. Šraiberio vietą pakeitė naujasis direktorius J. Viršubskis. 1940 m. birželio 15 d. prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, technikumas, kaip ir kitos žydiškos įstaigos, imtas sovietizuoti. Jei 1940 m. rugpjūčio 6 d. ORT Draugija amatui ir žemės ūkiui skleisti Lietuvoje buvo sovietų valdžios paliepimu uždaryta, technikumui buvo leista tęsti savo veiklą iki pat 1941 m. birželio 22 d., nacių okupacijos pradžios.

Technikumo pastatas per karą nenukentėjo ir išlaikė savo pirminę funkciją.  Po karo čia įsikūrė 1-oji profesinė techninė mokykla ruošianti geležinkelio transporto specialistus. Šiandien šiame pastate yra įsikūręs Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Profesinio mokymo centras.


[1] M. Shrayber, „Der Vilner Yidisher Tekhnikum fun ORT“, in: Vilne: a zamlbukh gevidmet der shtot Vilne. Sud. Ephim H. Jeshurin, New York: Vilner 367 Brentsh Arbeyter Ring, 1935, pp. 313-321.

[2] G. Pludermacher, „Di Produktivirung fun unzer Jugnt: Der Vilner Technikum – tsu zayn 10 jorik jubiley“, Literarishe Bleter, 5 rugpjūčio 1932, p. 501-502 ir GPludermacher, „Le lycée technique juif de Vilna: La merveilleuse histoire de son développement“, Artefact, vol. 15, 2021, pp. 299-321. [Interaktyvus], in: https://journals.openedition.org/artefact/11796 (2022-11-03).

[3] Ibid, p. 302.  

[4] Ibid. p 309.

[5] Shrayber, „Der Vilner Yidisher Tekhnikum fun ORT“, p. 320.

[6] Ibid, p. 316.

[7] Pludermacher, „Le lycée technique juif de Vilna: La merveilleuse histoire de son développement“, p. 317.

[8] B, Flam and B.Vaisbrot, “Un établissement pilote de langue yidiche”, Artefact, vol. 15, 2021, p. 328. [Interaktyvus], in: https://journals.openedition.org/artefact/11808?lang=en (2022-11-03).

[9] Pludermacher, „Le lycée technique juif de Vilna: La merveilleuse histoire de son développement“, p. 319.

[10] Ibid, p. 316.

[11] Ibid, p. 319.

[12] Ibid, p. 311.

[13] Shrayber, „Der Vilner Yidisher Tekhnikum fun ORT“, p. 321.

[14] Pludermacher, „Le lycée technique juif de Vilna: La merveilleuse histoire de son développement“, p. 312.

[15] Ibid, p. 310.

[16] „ORT institutsyes efenen zikh in Varshe un Vilne; helfen melokhe karbones“, Forverts, 10 lapkričio 1939, p. 12.