Aistė Puidokaitė

XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Rytų Europoje, kaip atsakas į didėjantį antisemitizmą, Rusijos imperijoje kylančius žydų pogromus ir žydų tautos asimiliacijos pavojų, pradėjo kurtis įvairūs žydų tautiniai judėjimai, kurie propagavo hebrajų kalbos atgaivinimą, žydų persikėlimo į jų istorinę tėvynę idėją bei tautinių gyvenviečių kūrimąsi, kuriuose būtų vykdoma žemės ūkio veikla. Šie įvairūs judėjimai glaudėsi po organizacijos „Hovevei Tsion“ (hebr. Mylintys Sioną) sparnu ir dabar yra laikomi šiuolaikinio sionizmo pirmtakais, kurie paklojo pamatus tolimesniam sionizmo, kaip politinio judėjimo, formavimuisi.

Šiandien, grįždami i žydų tautinio atgimimo pradžią, norime pristatyti vieną iš  pirmųjų tokio pobūdžio judėjimų Bilu, papasakoti apie judėjimo grupės narių patirtis bandant žengti pirmuosius įsikūrimo žingsnius Palestinoje bei jų bendrą indėlį į žydų tautinės valstybės kūrimosi procesą.

Judėjimas Bilu (pagal akronimą Beit Ya’akov Lechu Venelcha iš Izaijo knygos „Jokūbo namai, leisk mums kilti“, Iz 2:5) buvo įkurtas 1882 m. trisdešimties universiteto studentų iš Charkivo iniciatyva, kaip atsakas į 1881 m. nuvilnijusius žydų pogromus Rusijos imperijoje bei tarp Europos žydų plintančias emancipacijos ir asimiliacijos tendencijas, kurios, pasak žydų jaunuomenės, negalėjo išspręsti pagrindinių žydų tautos problemų. 1882 m. gegužės 16 d. hebrajų kalba leistame Ha-Melits laikraštyje pasirodęs Bilu grupės manifestas teigė: „Vienintelis kelias į Sioną. Mūsų trauka Palestinai yra stipresnė už bet kokius kitus svarstymus, mūsų jaunimas taps pionieriais“. [1] Šiais žodžiais Bilu grupės nariai atsakė į aplinkoje vyravusią kritiką, jog jeigu žydams Rusijos imperijoje gresia pavojus, jie gali keltis gyventi į saugesnes Vakarų Europos šalis.

Grupės pavadinimas taip pat atspindėjo pagrindinį judėjimo siekį žydai turi keltis gyventi į Pažadėtąja žemę ir ten steigti žydų gyvenvietes, kurių svarbiausias pragyvenimo šaltinis būtų žemės ūkio veikla. Judėjimui taip pat buvo artimos socialistinės idėjos, todėl žydų naujakurių gyvenimas Palestinoje turėjo būti organizuojamas komunos principu.

Dalis LNB Judaikos tyrimų centro turimų knygų Izraelio istorijos ir kultūros tematika.

Bilu grupės aktyvi veikla sutampa su pirmosios žydų emigracijos bangos pradžia į tuo metu Osmanų imperijai priklausančią Palestiną, kuri vyko 18821903 m. 1882 m. liepos 6 d. keturiolika drąsiausių Bilu grupės narių su grupės įkūrėju Izraeliu Belkindu priešakyje atvyko į Jafą. Būdami sunkioje finansinėje padėtyje ir neturėdami pakankamai lėšų iš karto įsigyti nuosavos žemės sklypo, Bilu nariai atvyko dirbti į mošavą[2] Mikve Israel, kurioje dar 1870 m. Prancūzijos žydų pastangomis buvo įsteigta pirmoji žydų žemės ūkio mokykla Palestinoje, finansuojama žymaus žydų filantropo barono Edmondo de Rotšildo lėšomis. Pirmajai alijai (t. y. žydų imigracijai į Palestiną) bangai buvo būdinga tai, jog daugelis naujai įkurtų žemės ūkio gyvenviečių buvo remiamos žydų filantropų iš Vakarų Europos lėšomis).

Judėjimo nuostatuose pagrindinės grupės taisyklės buvo tokios: naujakuriais gali tapti nevedę jauni žmonės iki 25 metų, fiziškai stiprūs ir pajėgūs dirbti žemę, draudžiama per pirmuosius tris metus įsigyti privačios nuosavybės ar sukurti šeimą, visi nariai privalo gauti vienodą atlyginimą, žemė gali būti dirbama tik pačių naujakurių, neprašant vietinių arabų pagalbos, o pati naujakurių gyvenvietė turi būti įsteigta geroje vietovėje su žemės ūkiui vykdyti tinkama žeme.

Taip pat buvo puoselėjimas hebrajų, kaip šnekamosios kalbos, atgaivinimas, bei skatinama mokytis arabų kalbos, kad būtų užmegzti draugiški santykiai su vietiniais gyventojais ir tokiu būdu  išvengiant galimų tarpusavio konfliktų. Šalia visų kitų veiklų taip pat turėjo būti studijuojama žydų istorija Palestinoje, o grupės lyderiai turėjo būti renkami rotacijos būdu.

Galime matyti, jog Bilu judėjimas siekė kurti autarkijos principais grįstą bendruomenę, kuri užsiimdama žemės ūkio veikla pajėgtų pati save išlaikyti, bei kurioje taip pat būtų puoselėjamos tautinės-kultūrinės aspiracijos, palaikomi geri santykiai su vietine arabų bendruomene. Tačiau realybė, kaip dažnai nutinka, buvo ganėtinai nutolusi nuo oficialių grupės nuostatų.

Bilu judėjimo įstatai, 1882 m. Charkivas. Šaltinis – Wikipedia.

Vienas iš aktyvių Bilu pionierių, Chaimas Hisinas, septyniolikmetis jaunuolis iš Myro (Baltarusijos), vedė dienoraštį, kuriame kandžiu, kartais netgi ironišku stiliumi fiksavo naujakurių kasdienybės vargus ir iššūkius. Jo autentiški liudijimai atskleidžia daug naudingos informacijos bei leidžia pamatyti kokia iš tiesų buvo naujakurių realybė su kuria jie susidūrė bandydami įsitvirtinti naujoje tėvynėje.

 Vos tik atvykęs į Mikve Israel, Hisinas dienoraštyje pastebėjo, jog iš keturiolikos pirmosios grupės narių (pats autorius priklausė antrajai Bilu grupei, kurį į Palestiną atvyko mėnesiu vėliau) dirbo tik devyni: „Trys buvo paguldyti į ligoninę (du susirgo maliarija, kitas gavo saulės smūgį), vienas laikė save pirmininku ir dėl to atsisakė dirbti, o viena jauna moteris liko namuose ruošti maisto“. [3] Hisino aprašyti pirmieji įspūdžiai susidūrus su fiziniu darbu taip pat ganėtinai skyrėsi nuo anksčiau turėtų lūkesčių derinti fizinę ir protinę veiklą: „Dešimt dienų nerašiau: buvau fiziškai nepajėgus. Mano rankos pilnos pūslių ir negaliu ištiesinti pirštų. Rusijoje svajojau dirbti aštuonias valandas per dieną, o likusį laiką skirti protinei veiklai. Bet kaip žmogaus galva gali dar veikti, kai svyra nugara ir esi apimtas baisaus nuovargio, kai viskas ko nori grįžus iš darbo   suvalgyti vakarienę ir kristi miegoti“. [4]

Skaitant Hisino dienoraštį išryškėja pagrindinės problemos su kuriomis susidūrė naujakuriai: neįprastai karštas klimatas, geriamojo vandens trūkumas, maliarija, alinantis fizinis darbas, sunkiai įdirbama žemė bei tokio pobūdžio darbo patirties trūkumas, neteisybės jausmas, jog ne visi grupės nariai dirbi vienodomis sąlygomis, taip pat sunki bendruomenės finansinė situacija.

Iš dienoraščių įrašų matyti, jog sunki ekonominė padėtis taip pat darė įtaką bendroms grupės moralinėms nuostatoms bei keitė turėtus aukštus lūkesčius: „Jeigu ne arabų pardavėjai tikėdami, jog turime pinigų, mes visi būtume mirę iš bado. Mūsų turimas maistas menkas: duona, vynuogės, vakare pupelių sriuba. Apie mėsą net nesvajojame. Mūsų išlaidos viršija pajamas. Buvo pasiūlyta atsisakyti tabako ir arbatos, tačiau likusieji grupės nariai užginčijo šią idėją. Ką gi galėjome padaryti jeigu vyrai, kurie tvirtino esą galįs mirti dėl savo idealų, negalėjo atsisakyti tabako ir arbatos? Kodėl iš devyniolikos vyrų tiktai pusė iš jų dirba? Deja supratau, jog žmogaus prigimtis nėra grindžiama aukštais idealais, nors tuo anksčiau ir tikėjau“. [5]


Praėjus trims mėnesiams nuo atvykimo, slegiant ekonominiams sunkumams ir nepajėgiant iš karto įsitvirtinti (t.y. įsigyti nuosavo žemės sklypo), grupė pradėjo byrėti: šeši nariai grįžo namo į Rusijos imperiją, trys nariai susirado darbą Jeruzalėje, o likusieji patraukė į mošavą Rišon Letsion, kuris 1882 m. buvo įkurtas kitos dešimties žydų naujakurių grupės iš Charkivo iniciatyva. Tuo metu Rišon Letsionas buvo antroji žydų įkurta žemės ūkio gyvenvietė Palestinoje.

Čia  Bilu grupės nariai dirbo viešuosius ir žemės ūkio darbus bei taip pat susidūrė su naujais iššūkiais. Nepaisant bendruomenės nuostatų palaikyti gerus santykius su vietiniais gyventojais, Bilu nariai įsivėlė į buitinius konfliktus su arabais, o taip pat, norėdami būti nepriklausomi, neatsižvelgdami į vietinių arabų patarimus pasodino derlių netinkamu metu ir dėl to nukentėjo finansiškai. Kaip ir Mikve Israel, Rišon Letsiono ūkis buvo remiamas barono Edmondo de Rotšildo lėšomis, o jo sprendimams turėjo paklusti ir Bilu grupės nariai, kas silpnino grupės savivertę bei slopino jų savarankiškumą.

Ilgainiui gyvenimo sąlygos Rišon Letsiono gyvenvietėje pradėjo gerėti, bendruomenė pradėjo augti, buvo įkurtas sėkmingai veikiantis ir pelną nešantis vynuogynas, kuriame 1907 m. vasarą kelis mėnesius dirbo netgi būsimas Izraelio šalies ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas. O prie šio ekonominio augimo savo darbu prisidėjo ir Bilu grupės nariai. Dabar Rišon Letsionas yra sėkmingai gyvuojantis ketvirtasis pagal dydį Izraelio miestas, kuriame vis dar galima rasti ženklų, bylojančių apie šios vietovės įsikūrimo pradžią tai dvi gatvės pavadintos Bilų grupės nario Hisino ir grupės įkūrėjo Israelio Belkindo vardais.

Nepaisant vidinių sunkumų ir nelengvo gyvenimo Palestinoje, 18831884 m. laikotarpyje Bilu judėjimą papildė naujai atvykę nariai, kurių dauguma buvo kilę iš Baltarusijos. 1884 m. Bilu grupei gavus naują lyderį ir sulaukus „Hovevei Tsion“ finansinės paramos, pagaliau pavyko įgyvendinti savo pirminį sumanymą įkurti nuosavą mošavą ir jame užsiimti žemės ūkio veikla. Taip 1884 m. žiemą, praėjus dvejiems metams po atvykimo į Palestiną, buvo įkurta gyvenvietė Gedera. Nors pradžia buvo kukli pirmieji naujakuriai gyveno medinėse trobelėse ir turėjo tiktai „vieną asilą, devynis kastuvus ir truputį pinigų“ [6], pamažu gyvenvietė išsiplėtė ir jos ūkis sustiprėjo. Pirmaisiais metais buvo įkurtas vynuogynas ir auginamos grūdinės kultūros. Jei įsikūrimo pradžioje bendruomenė susidūrė su panašiomis problemomis kaip ir anksčiau patirties ir resursų trūkumas, konfliktai su kaimynais arabais ir pirmojo grūdų derliaus nesėkmė (dėl didelės sausros), ilgainiui pamokos buvo išmoktos ir Gederos gyvenvietė tapo sėkmingai funkcionuojančiu ūkiu. Šiandien Gederoje galime rasti veikiantį muziejų, kuris pasakoja apie gyvenvietės įsikūrimo pradžią bei jos įkūrėjų Bilu grupės narių istoriją. 

Pats Chaimas Hisinas praėjus penkeriems metams po atvykimo į Palestiną nusprendė, jog nemato savo ateities dirbant fizinį darbą ūkyje, priėmė sprendimą grįžti į Europą ir pasižadėjo sugrįžti atgal į Palestiną tik tada, kai bus įgijęs naudingą profesiją. 1905 m. baigęs studijas Charkive ir Berne, Hisinas įsikuria Jafoje ir ten užsiima gydytojo veikla, bei taip pat 1909 m. prisideda prie Ahuzat Bayit, žydų gyvenvietės netoli Jafos uosto, įkūrimo, kuri vėliau išsiplės ir taps žinoma Tel Avivo vardu. Nors ir pakeitęs savo pirminę veiklos kryptį, Hisinas išlieka ištikimas savo idealamsįsikurti Palestinoje ir dirbti dėl būsimos žydų valstybės gerovės.

Vertinant Bilu kaip organizacijos veiklą, būtina pažymėti, jog nors Bilu grupei ir nepavyko pilnai įgyvendinti visų judėjimo pradžioje išsikeltų tikslų (labiausiai dėl nuosavų lėšų trūkumo ir priklausymo nuo kitų organizacijų politikos ir finansavimo), tačiau sionizmo istoriografijoje jie tapo naujakurių simboliu ir pirmaisiais pionieriais, kurie nepabijoję visų laukiančių sunkumų, atvyko gyventi į Palestiną ir pradėjo būsimos Izraelio valstybės įkūrimo darbus. 

Rišon Letsiono gyvenvietė, XIX amžiaus dešimtasis dešimtmetis. Šaltinis – Wikipedia.

[1] Yosef Salmon, “ Ideology and reality in the Bilu ‘Aliyah’”, Harvard Ukrainian Studies, vol. 2, no. 4, 1978, p. 438.

[2] Mošava (angl. Moshava) – tai Osmanų imperijai priklausiančioje Palestinoje steigtos žydų žemės ūkio gyvenvietės. Šio tipo gyvenvietės buvo steigiamos nuo 1870 metų iki maždaug trečiosios žydų alija bangos. Svarbu atkreipti dėmesį, jog egzistuoja kitas labai panašus terminas – Mošavas (angl. Moshav), tačiau apibūdinantis šiek tiek kitokį reiškinį. Mošavas taip pat yra žydų žemės ūkio gyvenvietė, tačiau nuo pirmojo termino skiriasi tuo, jog šiose gyvenvietėse nebūdavo privačios nuosavybės.

[3] Yosef Salmon, “Ideology and reality in the Bilu ‘Aliyah’”, Harvard Ukrainian Studies, vol. 2, no. 4, 1978, p. 447.

[4] Ibid.

[5] Ibid.

[6]https://web.nli.org.il/sites/NLI/English/digitallibrary/pages/viewer.aspx?presentorid=EDU_XML_ENG&docid=EDU_XML_ENG700101676