Aistė Puidokaitė

Dovydas Bergelsonas gimė 1884 metais, Okhrimovo štetle, Kijevo provincijoje, tuometinėje Rusijos imperijoje. Kilęs iš pasiturinčios ir pamaldžios šeimos Bergelsonas įgijo tradicinį žydišką išsilavinimą kartu su pasaulietiniu mokymu, gautu privačių pamokų pas vietinį maskilį metu. Be gimtosios jidiš kalbos, laisvai kalbėjo hebrajų ir rusų kalbomis. Anksti netekęs tėvų, 1903 metais išvyko gyventi pas vyresnįjį brolį į Kijevą. Pirmieji kūriniai, parašyti hebrajų ir rusų kalbomis, didesnio susidomėjimo nesusilaukė. Paskatintas rašyti jidiš kalba, Bergelsonas buvo pastebėtas ir galiausiai sulaukė pripažinimo. Sprendimas kurti gimtąja jidiš kalba buvo lemiamas — jidiš literatūros puoselėjimas tapo viso jo gyvenimo įsipareigojimu.

Tačiau perėjimas prie jidiš kalbos nebuvo lengvas procesas. Tokių jidiš literatūros klasikų, kaip Mendelės Moicher Sforimo, Šolemo Aleichemo ar Izaoko Leibušo Pereco, literatūrinė kalba buvo nebetinkama perteikti tuo metu vykusiems socialiniams ir politiniams pokyčiams. 1905 m. revoliucija, naujos politinės idėjos, gyventojų migracija į didesnius miestus keitė žydų tradicinę visuomeninę santvarką. Norint literatūroje atspindėti šiuos procesus Bergelsonui reikėjo atrasti savąjį balsą.

Šio autoriaus kūryboje nerasime idealizuoto štetlo įvaizdžio, sentimentalumo, nostalgijos, štetlo kaip pamatinės žydų dvasinio ir kultūrinio gyvenimo erdvės. Rašytojas ieškojo naujų kalbos formų ir stilistinių sprendimų, kurie padėtų atskleisti jo kūrybinius siekius – vaizduoti nykstantį tradicinį gyvenimą štetle, visuomenėje įsigalintį dekadansą, sutrikimą, buvimą tarpinėje būsenoje, kai senosios gyvenimo formos yra sulaužytos, o naujosios dar nesukurtos. Bergelsonas siekė vaizduoti individualius asmenis, perteikti jų vidinius psichologinius išgyvenimus, o ne kurti stereotipinius personažus.

Rašytojas Dovydas Bergelsonas su sūnumi Levu, Freiburgas, Vokietija, 1922. Šaltinis – Wikipedia.

Rašytojo inovatyvų požiūrį į jidiš literatūrą rodo ir tai, jog pirmieji jo kūriniai buvo atmesti leidėjų kaip, esą, „per daug modernūs“. Leidėjo paieška pirmajai novelei užtruko kelerius metus. Galiausiai novelė „Arum vokzal“ (liet. „Prie stoties“, 1909) buvo išleista Varšuvoje, pusę leidimo kaštų padengus pačiam Bergelsonui, kadangi leidėjas bijojo būsimos finansinės nesėkmės.

Dėl savo išskirtinės tematikos ir stiliaus šis kūrinys iš karto sulaukė pripažinimo iš literatūros kritikų. Pasakojime dėmesys sutelkiamas ne į įvykius, kurių nėra gausu (kūrinio veiksmas sukasi aplink geležinkelio stotį ir čią dirbančius smulkius prekybininkus), o į kuriamą atmosferą. Miestelyje gyvenimas tarsi sustojęs, veikėjai pasyvūs, neryžtingi, nutolę vieni nuo kitų. Pasak jidiš literatūros tyrinėtojo Avromo Noveršterno, Bergelsonas kaip rašytojas išsiskyrė tuo, kad sugebėjo meistriškai sukurti pasakojimą, kuriame stilius ir kūrinio tema eina išvien. Naudojamos stilistinės priemonės atitinka kuriamą novelės tematiką – lėtas sakinių ritmas, hipnotizuojantys žodžių pasikartojimai atspindi statišką, niūrią kūrinio nuotaiką. Teigiama, kad Bergelseno debiutinė novelė „Arum vokzal“ gali būti pavadinta pirmuoju jidiš impresionizmo manifestu.1

Po šios novelės jo parašytas kūrinys – „Nokh alemen“ (liet. „Po visko“, 1913) – laikomas reikšmingiausiu Bergelsono darbu, įtvirtinusiu aukštą rašytojo statusą modernios jidiš literatūros lauke. Romanas susilaukė labai palankių kritikų įvertinimų, buvo verčiamas į hebrajų, vokiečių, rusų kalbas. Įdomu tai, jog pirmasis, nusprendęs išleisti šį kūrinį, buvo Borisas Kleckinas – žymus 20 a. pradžios žydų literatūros leidėjas Vilniuje. Pagrindinė romano veikėja yra Mirl Hurvits: melancholiška jauna moteris, ieškanti gyvenimo prasmės, bet jos nerandanti nei provincialiame štetle, nei didmiestyje. Niekur nesijausdama kaip namuose, kankinama egzistencinės vienatvės, kūrinio herojė gyvenimą baigia savižudybe. Kūrinyje nedaug dialogų, pagrindinė veikėja dažnai kalba trečiu asmeniu, visai tai kuria atsiskyrimo ir susvetimėjimo atmosferą. „Nokh Alemen“ neretai yra lyginamas su žymaus prancūzų romanisto, šiuolaikinio romano kūrėjo G. Flobero romanu „Ponia Bovari“.

Bergelsono novelės „Nokh Alemen“ pasirodymas Vilniuje buvo ne vienintelis įvykis, siejantis rašytoją su šiuo miestu. Dar tais pačiais metais B. Kleckinas pasikvietė rašytoją dirbti literatūrinės skilties redaktoriumi viename iš svarbiausių to meto jidiš žurnalų – „Di yudishe velt“. Bergelsono viešnagė Vilniuje buvo trumpa, vos po trijų žurnalo publikacijų savo veiklą jis perleido žinomam jidiš kultūros veikėjui Šmueliui Nigeriui, o pats grįžo į Kijevą.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje dėl susiklosčiusių palankių politinių aplinkybių Kijevas, prieš tai buvęs paribiuose, tapo sekuliarios jidiš kultūros centru. Bergelsonas aktyviai įsitraukė į miesto kultūrinę ir literatūrinę veiklą – prisidėjo prie organizacijos „Kultur-lige“2 veiklos, buvo bendraminčių jidiš rašytojų grupės „Kiev Grupe“3 narys, redagavo literatūrinį almanachą „Eygns“ (liet. „Savas“, 1918, 1920).

1917 metais rašytojas vedė Ciporą Kutzenogają, po metų susilaukė sūnaus. Per jų vestuves artimas bičiulis rašytojas Chaimas Nachmanas Bialikas pusiau juokais pasakė lemtingą tostą – „Cipele, neatiduok jo bolševikams“.4 Vis dėlto, jei antrajame dešimtmetyje Bergelsonas ir galėjo simpatizuoti kairiųjų idėjoms, jis vis dar laikėsi nuostatos, kad menas turi būti kuriamas be politinių suvaržymų.

Besitęsianti politinė suirutė Ukrainoje atnešė daug neramumų vietinei žydų bendruomenei – civilinis karas, žiaurūs pogromai prieš žydus ir besikeičianti valdžia destabilizavo padėtį. Galiausiai, 1919 bolševikams užėmus Kijevą, vietinės jidiš organizacijos buvo perimamos arba uždarinėjamos. Esant pavojingai padėčiai šalyje ir negalėdamas tęsti darbų Bergelsonas kartu su kolegomis buvo priverstas ieškoti saugesnės užuovėjos. 1920 metais rašytojas parašo laišką, skirtą „visiems jidiš draugams Amerikoje“5, kuriame nupasakoja grėsmingą situaciją Ukrainoje ir prašo pagalbos emigruojant į JAV, tačiau atsako nesulaukia. Saugaus prieglobsčio teko ieškoti kitur: Bergelsonas kartu su kolegomis pasuko Maskvos kryptimi.

Maskvoje neradęs palankių aplinkybių tęsti kūrybinį darbą ir slegiamas sunkios materialinės padėties, vos po metų, atsiradus palankiai progai, Bergelsonas pasinaudojo galimybe ištrūkti iš miesto. Zevas Latskis, vienas iš žymios spaustuvės „Folks-Farlag“ įkūrėjų, pakvietė rašytoją įsikurti ir dirbti Berlyne. Pabėgti iš Maskvos ir pasiekti Vakarus Bergelsonui padėjo Jurgis Baltrušaitis, tuometinis Lietuvos ambasadorius Maskvoje. Baltrušaitis, turėjęs didelį autoritetą Maskvoje, yra išgelbėjęs ne vieną persekiojamą Rusijos inteligentijos atstovą, tarp jų – ir žydų inteligentus. Prisidengdami lietuvių pabėgėlių statusu ir turėdami Lietuvos Respublikos kelionės dokumentus jie galėjo atvykti į nepriklausomą Lietuvą, o iš čia keliauti į Vakarus. Šitaip Dovydas Bergelsonas keliaudamas su lietuvišku pasu sugebėjo pasiekti Berlyną. Iš Maskvos Bergelsonas iškeliavo prekiniame vagone kartu su keturiasdešimties žmonių grupe. Įdomu tai, jog tarp keliaujančiųjų kartu buvo ir Zeligas Kalmanovičius – žymus jidiš kalbos tyrinėtojas, filologas, vertėjas, vėliau tapęs viena centrinių figūrų formuojantis YIVO institutui.

YIVO instituto lingvistikos komiteto jidiš kalbos tiriamoji medžiaga. Išrašai iš Dovydo Bergelsono kūrinių „Nokh alemen“ ir „Opgang“, Vilnius, 1924. LNB Judaikos kolekcija. 

Kelionė užtruko – pakeliui į Berlyną Bergelsonui su šeima teko praleisti keletą mėnesių Lietuvoje. Rašytojo sūnus Levas Bergelsonas vaizdžiai nupasakoja jų viešnagę mažame kaimelyje netoli Kauno: „aš ryškiai prisimenu tas šiltas, ramias dienas, pilnas ramybės ir sotumo jausmo, kuris taip stipriai kontrastavo su niūria, šalta Maskva. Matau save sėdintį ant tėčio pečių ar ant upės kranto (mano tėtis buvo geras plaukikas), ar didžiuliame vežime ant pačios šieno kupetos viršūnės. Šviesiaplaukis valstietis leidžia palaikyti vadeles ir aš esu pakylėtas, galėdamas vadelioti stiprų kaip begemotas žirgą“.6

1921 metų rudenį Bergelsonas pasiekė naujuosius namus, netrukus prie jo prisijungė ir šeima. Nors kiek daugiau nei dešimtmetį trukęs Berlyno laikotarpis Bergelsono gyvenime išoriškai buvo gana stabilus, vidinės ramybės jis neatnešė. Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui Veimaro Berlynas dėl svetingos kosmopolitinės bei multikultūrinės aplinkos, taip pat infliacijos sukeltų mažų spausdinimo kaštų, tapo patraukliu ir saugiu prieglobsčiu karo nuvargintiems Rusijos žydų imigrantams. Nemažai Bergelsono bičiulių ir kolegų vienu ar kitu metu taip pat rezidavo Berlyne. Rašytojas su šeima gyveno gana ramiame rajone, turėjo griežtą rašymo rutiną, kartu su Der Nister (tikr. vardas Pinchasas Kahanovičius), žymiu jidiš kalbos rašytoju simbolistu, įkūrė ir redagavo aukštos literatūrinės vertės leidinį „Milgroym“ (liet. „Granatas“), iki 1925 metų rašė populiariam amerikietiškam socialistinių (bet ne komunistinių) pažiūrų laikraščiui „Forverts“. Tačiau tolimesnio kelio paieška, noras atsiskleisti kaip jidiš rašytojui ir nerimas dėl jidiš literatūros ateities neleido nurimti ir galutinai įsitvirtinti Berlyne. Šiuo gyvenimo laikotarpiu Bergelsonas publikavo seriją trumpų „Berlyno“ istorijų, kuriose nagrinėjama egzodo tema. Bergelsono veikėjai yra sutrikę, nerandantys savo tikrųjų namų, esantys dvasinėje ir socialinėje izoliacijoje. Galima numanyti, jog to meto rašytojo kuriami personažai atspindėjo paties autoriaus vidinę būseną. Vienas iš Bergelsono veikėjų taria — „Ikh hob farshtanen di gantse zakh: ikh bin an emigrant…tsvishn emigrantn…ikh vil es mer nisht…“7 („aš viską supratau: esu emigrantas… tarp emigrantų…nebenoriu tokiu būti“).

1926 metais Bergelsonas paskelbė esė „Dray Tsentren“ (liet. „Trys centrai“). Atmesdamas Lenkiją ir Ameriką kaip svarbius jidiš centrus, Sovietų Sąjungą jis pripažino tinkamiausia šalimi modernios jidiš kultūros puoselėjimui. Čia jidiš kalba turėjo geriausias perspektyvas, sovietų valdžia palaikė edukacines ir kulūrines institucijas, rėmė spaudą, o žydų inteligentija turėjo glaudžiausią ryšį su darbininkų klase – „fun azelkher mamoshesdiker un gliklikher farbindung mit yidishe masn hot der beserer yidisher inteligent yorlang nor gekholemt“8 („metų metais susireikšminęs žydų intelektualas galėjo tik pasvajoti apie tokią tvirtą ir sėkmingą sąjungą su žydų masėmis“). Tokia retorika išreiškė didelį vidinį prieštaravimą – pats rašytojas priklausė vidurinės klasės inteligentijai, o jo knygų personažai ir skaitytojai – žydų buržuazijai. Tačiau Bergelsonas suprato, kad dėl revoliucijos praradęs skaitytojų ratą ir norėdamas toliau būti jidiš kalbos rašytoju, turi ieškoti naujos krypties ir naujos publikos. Bergelsonas tais pačiais metais atsisako darbo žurnale „Forverts“ ir pradeda rašyti komunistinių pažiūrų amerikiečių žurnalui „Frayhayt“. Nepaisant politinių pažiūrų poslinkio ir viešo Sovietų Sąjungos palaikymo, Bergelsonas delsė palikti Berlyną ir tik 1934 m., galutinai pablogėjus politinei situacijai, emigravo į Sovietų Sąjungą.

Šis politinis persiorientavimas lieka vienu didžiausių klausimų rašytojo biografijoje. Dovydas Bergelsonas, būdamas profesionalus rašytojas, siekė turėti solidžią skaitančiųjų auditoriją ir matyti sekuliarios jidiš kultūros perspektyvas ateityje. Nei Amerikoje, kur vyko sparti žydų asimiliacija, nei Lenkijoje, kur vyravo sionistinės ar žydų ortodoksijos idėjos, nei Berlyno egzode su vis didėjančiomis antisemitinėmis nuotaikomis šie siekiai negalėjo būti įgyvendinti. Pirmaisiais Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmečiais dalis žydų intelektualų buvo suvilioti klaidingų pažadų ir savo literatūrinę laisvę iškeitė į galimybę gyventi ir dirbti šalyje, kurioje visos sekuliarios jidiš kultūros formos buvo skatinamos bei remiamos.

Sugrįžęs į Sovietų sąjungą Bergelsonas daugiau nei dešimtmetį mėgavosi žinomumu ir finansine sėkme. Privalėjęs prisitaikyti prie naujų socrealizmo kūrybos rėmų rašytojas tęsė kūrybinius eksperimentus, bandydamas suderinti žydų nacionalines temas su komunistinėmis idėjomis. Grįžimo į Sovietų Sąjungą proga aplankė Birobidžaną – tai žydų autonominė sritis įkurta 1934 metais Sovietų Sąjungos iniciatyva tolimuosiuose Rytuose, kaip atsakas į sionistų Palestinoje kuriamą žydų valstybę. Sukūrė propagandinę knygelę „Birebidzhaner“ (1934), kuri pristato šį kraštą kaip „pieno ir medaus“ šalį, puikiai tinkančią kurti naują žydų autonominę respubliką Sovietų Sąjungos ribose. Gerbiamam rašytojui buvo pastatytas didelis naujas namas miestelio centre, kuriame Bergelsonas taip niekada ir neapsigyveno. Maskva ir jos kultūrinis gyvenimas buvo daug patrauklesnis pasirinkimas nei įsikūrimas atšiauriame Sovietų Sąjungos užkampyje.

Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui ir 1941 metais Hitleriui įsiveržus į Sovietų Sąjungą Bergelsonas tapo žydų antifašistinio komiteto nariu ir dokumentavo nacių karo nusikaltimus prieš žydus. Pasibaigus karui kūrė trumpas istorijas, kuriose apmąstė žydų tautą ištikusią tragediją. Bergelsono pokarinėse istorijose nebylūs daiktai prabyla žmonių vardu, perteikia vyraujančią nevilties ir skausmo kupiną atmosferą. Nepaisant sovietinės cenzūros Bergelsonas sugebėjo meistriškai kurti istorijas, kurios visų pirma kalba apie žydų tautos netektį.

Po Antrojo pasaulinio karo žydų padėtis Sovietų Sąjungoje pasikeitė drastiškai — jei karo metu žydai galėjo būti naudingi sovietiniam režimui kaip sąjungininkai kovoje su bendru priešu – nacizmu, – dabar žydai buvo suvokiami kaip nelojalūs sovietinei valdžiai, puoselėjantys nacionalistiškas idėjas, grėsmingi kosmopolitai. 1949 metais Bergelsonas suimamas kartu su kitais JAFC („Jewish Anti-Fascist Committee“) nariais. Po trijų įkalinimo metų, , 1952 metais surengtame teismo procese rašytojas ir kiti keturiolika kaltinamųjų, melagingai apkaltinti šalies išdavyste, šnipinėjimu ir buržuaziniu nacionalizmu, buvo nuteisti mirties bausme.9. Dovydas Bergelsonas kartu su kitais dvylika žinomų žydų rašytojų, intelektualų ir mokslininkų buvo nužudytas 1952 metų rugpjūčio 12 dieną, per 68-ąjį savo gimtadienį10.

Vertinant Dovydo Bergelsono kūrybą ilgą laiką buvo įsitvirtinęs požiūris, jog tik tie kūriniai, kurie buvo parašyti iki 1917 metų revoliucijos, gali būti laikomi literatūriškai vertingais. 2007 metais išleista išsami studija11, analizuojanti Dovydo Bergelsono biografiją bei kūrybinį palikimą, kvestionuoja šias įsitvirtinusias nuostatas ir siūlo naujai pažvelgti į viso rašytojo gyvenimo kūrybą. Bergelsonas pristatomas kaip rašytojas, kuris paskyrė savo gyvenimą jidiš literatūrai, kuris siekė, jog moderni jidiš literatūra priklausytų Europos literatūros kanonui, kaip rašytojas, kuris nuolatos kūrė ir perkūrė save iš naujo, ieškodamas naujų pasakojimo formų, ir kaip žmogus, kuris, turėdamas geriausias intencijas, pasmerkė save pražūčiai.

1 A. Novershtern, ‘Bergelson, Dovid’, trans. Marc Caplan, YIVO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe,

[interaktyvus], in: https://yivoencyclopedia.org/article.aspx/Bergelson_Dovid (2021-03-23)

2 Kultur-lige buvo sekuliari socialistinės pakraipos organizacija, įkurta 1918 metais Kijeve, kurios tikslas buvo visokeriopas jidiš kalbos ir kultūros puoselėjimas.

3 Bendraminčių ratą sudarė tokie būsimi žinomi rašytojai, kaip Pinchasas Kahanovičius (slapyvardis Der Nister), Leibas Kvitko, Dovidas Hofšteinas ir J. Dobrušinas.

4 Sud. J. Rubenstein, V. Naumov, Stalin’s Secret Pogrom: The Postwar Inquisition of the Jewish Anti-Fascist Committee, New Haven: Yale University Press, 2001, p. 145.

5 J. Sherman, David Bergelson (1884-1952): A Biography, in: David Bergelson: From Modernism to Socialist Realism, Sud. J. Sherman ir G. Estraikh, Cambridge, 2007, p. 24.

6 L. Bergelson, Memories of My Father: The Early Years (1918–1934), in: David Bergelson: From Modernism to Socialist Realism, Sud. J. Sherman ir G. Estraikh, Cambridge, 2007, p. 81.

7 S. Senderovich Bergelson among the Refugees, in: David Bergelson: From Modernism to Socialist Realism, Sud. J. Sherman ir G. Estraikh, Cambridge, 2007, p. 154.

8 Ten pat, p. 164.

9 Kaltinamųjų sąraše taip pat buvo tokie žinomi jidiš kalbos rašytojai, kaip Perecas Markišas, Leibas Kvitko, Dovidas Hofšteinas ir Itsikas Feferis.

10 Plačiau šia tema – J. Rubenstein Introduction: Night of the Murdered Poets, in: Stalin’s Secret Pogrom: The Postwar Inquisition of the Jewish Anti-Fascist Committee, Sud. J. Rubenstein ir V. Naumov, New Haven: Yale University Press, 2001, pp. 1-64.

11David Bergelson: From Modernism to Socialist Realism, Sud. J. Sherman ir G. Estraikh, Studies in Yiddish, 6, Cambdridge: Legenda, 2007