Artėjant Gaono metams, atgarsių apie šią asmenybę randame visur – šiai tendencijai pasiduoda ne tik Judaikos tyrimų centro kolegos, bet ir mūsų skaitytojai. Skaitytojos, tyrėjos Rozos Bieliauskienės atrastas prieš beveik šimtą metų rašytas tekstas apie Vilniaus Gaono portretą paskatino Judaikos tyrimų centro bendradarbę Miglę Anušauskaitę, pasiremiant ir kitais šaltiniais, pasvarstyti apie Gaono porterto autentiškumo problemą apskritai ir įvairius būdus tą autentiškumą legitimizuoti.

 

Religinių figūrų portretai: kaita ir autentiškumo paieškos

Žymių žmonių, svarbių autoritetų, valdovų bei religinių figūrų portretai kartais tampa ikoniniais vaizdais. Jie plinta po žmonių namus, žurnalus, knygas, ekranus, išlaikydami savo identitetą tiek, kad liktų atpažįstami, tačiau per nevaldomą replikavimą įgaudami naujų atributų, kintančių tiek laike (pavyzdžiui, istorinio asmens aptaisymas esamam laikotarpiui būdingais rūbais), tiek erdvėje (pavyzdžiui, skirtinguose regionuose ta pati religinė figūra vaizduojama skirtingos odos spalvos).

Ikoninių vaizdų įvairovė nuolatos skatina kelti „tikrojo“ atvaizdo klausimą, kuris neretai leidžia susipinti moksliniams metodams, žmogiškam smalsumui ir religiniams jausmams. Pavyzdžiui, Chabad atšakos chasidizmo atstovams svarbu įsitikinti šios šakos pradininko Šneuro Zalmano portreto autentiškumu, nes viena iš šio chasidizmo praktikų yra dvasinio vadovo portreto kontempliavimas – šitaip dvasinio vadovo esybės grįžimas sukelia gilesnę dvasinę patirtį.[1] Jei portrete vaizduojamas visai ne Šneuras Zalmanas, kieno esybė tada grąžinama kontempliuojant?

Galima sakyti, kad procesas vyksta dviem kryptimis – viena vertus, gręžiantis į praeitį ieškant autentiškumo ar jo patvirtinimo (moksliniais metodais, pasakojimais ar legendomis, genealogija…), ir, kita vertus, modifikuojant ikoninį vaizdą, pritaikant jį istoriniams ir socialiniams kontekstams, ar tiesiog asmeniniam skoniui.

 

Skaitytojos atrasta istorija

Judaikos tyrimų centro skaitytoja, tyrėja Roza Bieliauskienė, dirbdama su laikraščiu „Vilner Tog“, atrado publikaciją, skirtą 130-ųjų Vilniaus Gaono mirties metinių progai. Artėjant kitam svarbiam jubiliejui – kitąmet minėsimoms Vilniaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms ­­– džiaugiamės, galėdami publikuoti R. Bieliauskienės atliktą straipsnio vertimą (iš jidiš kalbos).

Kas nupiešė Vilniaus Gaono portretą? (130-ųjų jo mirties metinių proga)

     Vilniaus Gaono portretas ankščiau puošdavo beveik kiekvienus žydų namus. Šitame paveiksle Gaoną matome užsidėjusį talesą (maldos šalį) ir filakterijus (tfilin), sėdintį su žąsies plunksna rankoje ir rašantį. Kitoje paveikslo pusėje yra užrašas, kad paveikslo autorius yra kažkoks Hurvičius iš Žagarės. Ar tikrai tas portretas yra originalaus paveikslo kopija, ar tik mažo miestelio dailininko vaizduotės apraiška?   

     Aš tą reikalą ištyriau ir gavau svarių įrodymų, kad šitas Gaono portretas buvo nupieštas jo mokinio. Žagarėje gyveno Hurvičių šeima. Šios šeimos tėvas buvo vardu Šimonas Hurvičius, vienas iš puikių bendrijos „Žagarės išminčiai“ atstovų, tyrinėjusių Torą bei Talmudą.

     Štai tas Šimonas Hurvičius, kurio tėvai ir atspausdino šį paveikslą, pasakojo, kad tą Vilniaus Gaono portretą nupiešė vienas ješivos mokinys iš nedidelės gyvenvietės, vadinamos Kelpiškėmis, esančios kelyje tarp Tirkšlių ir Sedos. Ješivos studentas iš Kelpiškių neabejotinai buvo Vilniaus Gaono mokinys, taip pat turėjęs talentą ir piešimui. Vieną sykį, kai Gaonas sėdėjo kambaryje ir kūrė savo garsiuosius komentarus Talmudui, kelpiškietis nupiešė jo portretą. Po to Hurvičių šeima iš Žagarės padarė šio piešinio litografiją, ir Gaono portretas paplito visoje žydų diasporoje. Taip man pasakojo seni Lietuvos gyventojai. Tai man giliai įsirėžė į atmintį, bet aš neturėjau tvirtų įrodymų, kad tai būtent taip ir įvyko.

     Šita istorija man paaiškėjo tik 1912 metų žiemą keliaujant po Lietuvos miestelius, kai atsidūriau kelyje tarp Tirkšlių ir Sedos. Atstumas nuo Tirkšlių iki Sedos – apie 18 kilometrų. Kelio viduryje, apytikriai 9 kilometre, tais laikais buvo tipiška žydiška užeiga, pavadinimu Kelpiškės, kuri priklausė vienam lenkų ponui. Užeiga ir buvo pavadinta to pono vardu. Šitą užeigą iš kartos į kartą nuomojo viena žydų šeima. Mes toje užeigoje, kadangi ji stovėjo šalia kelio, apsistojome, ir vos tik užėjus į vidų, iš karto man krito į akis paveikslas su Vilniaus Gaonu. Aš prisiminiau istoriją, kurią man papasakojo seni gyventojai, apie Vilniaus Gaono portretą, nupieštą ješivos studento iš šitos užeigos, ir pradėjau klausinėti apie ano portreto atsiradimą. Užeigoje gyveno sena pora. Senelė buvo užsiėmusi namų ruoša, o senas užeigos šeimininkas, labai žilas žydas, sėdėjo prie knygos ir studijavo ją. Senelis mane užtikrino, kad jo proseneliai, iš kurių tos užeigos nuomos teisė buvo paveldima iš kartos į kartą, buvo mokyti žydai ir visą laiką skyrė Toros bei kitų šventraščių studijavimui. Pragyvenimui jie užsidirbdavo iš užeigos. Vienas jų šeimos narys buvo Vilniaus Gaono mokinys, didelis piešimo meistras. Tai jis iš tiesų ir nupiešė Vilniaus Gaono portretą. Taip įsitikinau, kad ta istorija, kurį seni Lietuvos žydai pasakoja savo palikuonims, yra tiesa. Tačiau, deja, užmiršau paklausti dailininko iš Kelpiškių vardo ir pavardės.  Raminau save, kad ankščiau ar vėliau man vėl teks atvykti į tuos kraštus, ir tada galėsiu patikslinti savo žinias.

     1918 metais likimas mane vėl nubloškė tuo pačiu keliu Tirkšliai – Seda, ir taip man vėl teko,  nors ir nenoromis, pravažiuoti šalia užeigos, kurioje aš tikėjausi tiksliau ir pilniau apklausti senus  žydus – Kelpiškių užeigininkus. Artėjau prie savo tikslo susijaudinęs, bet, deja, užeigos toje vietoje neberadau. Per vokiečių įvykdytą Lietuvos antpuolį, sena žydų užeiga, kuri šimtmečius paveldėta žydų, senelių perdavinėta anūkams, buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.

     Nei Vilniaus Gaono portreto dailininko vardo ir pavardės, nei tikslesnių duomenų apie jį man, deja, sužinoti taip ir nepavyko. 

M. Gerc

(Iš laikraščio „Vilner tog“ Nr. 285 nuo 1927 12 14, iš jidiš kalbos vertė Roza Bieliauskienė)

20191119_114319a
M. Gerco straipsnis 1927 m. gruodžio 14 d. laikraštyje “Vilner tog“

20191120_104025

 

Straipsnio autorius M. Gerc – rašytojo ir publicisto Geršono Movšovičiaus (1892 – ?) slapyvardis. Netoli Kauno gimęs G. Movšovičius didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Rygoje, tačiau rašyti pradėjo būtent Vilniuje, kur gyveno 1911-1914 m., užsiimdamas savišvieta ir pragyvendamas iš privačių pamokų. Jis rašė daugybei įvairių laikraščių, tarp jų – vienam svarbiausių Baltijos šalių žydų laikraščiui „Frimorgn“. Vien iš plataus G. Movšovičiaus knygų temų rato (komedija apie laikraščio redakciją, knyga apie spaudą jidiš kalba, apie musarnikus, žydų švenčių vaizdeliai…) galima suprasti, kad tai buvo nepaprastai žingeidus, plataus akiračio žmogus. Tad nieko nuostabaus, kad jo susidomėjimą sužadino ir Gaono portretas – kas jį nupiešė ir kada? Ar šis portretas – tikrasis Gaono atvaizdas?

Taip, – į pastarąjį klausimą atsako straipsnio autorius, o savo nuomonę apie portreto autentiškumą pagrindžia pasakojimu: senas žydas pasakoja, kad jo prosenelių šeimos narys iš tiesų nupiešė šį portretą. Tuo pat metu šiame pasakojime randame ir istorijos efemeriškumą – grįžęs į tą patį miestelį teksto autorius neberado užeigos ir nesužinojo portreto autoriaus vardo. Straipsnis tarsi ir legitimuoja Gaono portretą, tuo pat metu užkirsdamas kelią galimybei patikrinti ir įsitikinti galutinai. Bet galbūt tokios legitimacijos – iš kartos į kartą, su paslapties prieskoniu – portretui ir užtenka.

 

Tikrasis portretas?

Žydų tradicijoje iškilių žmonių portretai kaip žanras ėmė rastis ganėtinai vėlai – W. Deluga straipsnyje „Portraits of Dutch Rabbis“ teigiama, kad Olandijoje ir Vokietijoje portreto tradicija buvo perimta iš krikščionių, pradedant XVII-XVIII amžiumi.[2] Straipsnio „What Was the First Notable Rabbinical Portrait in Western Art?“ autoriai kelia klausimą apie pirmąjį žymų rabino portretą, ir pažymi, kad Rambamo ar Raši portretai buvo nupiešti praėjus atitinkamai 500 ir 400 metų po šių žymių rabinų mirties.[3]

Zusia Efron straipsnyje „Vilniaus Gaono portretas, du vaizduotės šimtmečiai“[4] teigia, jog paprotys puošti žydų namus rabinų portretais atsirado XIX a. pab. Toliau Z. Efrono straipsnyje aptariama Gaono ikonografijos pradžia ir kitimas. Anot Z. Efrono, pirmasis Gaono portretas buvo nupieštas Vilniaus universitete studijavusio nežinomo lenkų menininko – tai esą vienintelis portretas, nupieštas Gaonui esant gyvam.

Matome, kad Gaono portretas, Z. Efrono identifikuotas kaip autentiškas, yra kitas, negu autentišku laikytas anksčiau pacituotame M. Gerco straipsnyje. M. Gercas mini talesą, filakterijus ir žąsies plunksną, kurių šiame portrete nematome. Tačiau priežastis, kodėl Z. Efronas šį portretą laiko autentišku, tokia pati, kaip ir M. Gerco – iš lūpų į lūpas pasakojama istorija.

gaonas tikras
Gaono portretas, Z. Efrono ir D. Katzo identifikuotas kaip autentiškas. Iš Izraelio Kloiznerio knygos “Visos Vilniaus žydų bendruomenės“, 1938 m. Nacionalinės bibliotekos fondai

Z. Efronas sako, kad portreto istoriją jam papasakojo Chaiklas Lunskis, pats gavęs dovanų portretą iš menininko palikuonių, taigi autentika ir vėl legitimuojama per pasakojimą, paliekant ir paslapties (Ch. Lunskiui portretą perdavė menininko šeima, kodėl tuomet menininko vardas ar bent pavardė nežinomi?).

Tačiau Z. Efronas nėra vienintelis tyrėjas, priėjęs prie išvados, kad šis Gaono portretas – vienintelis nupieštas jam esant gyvam. Tą patį knygoje „Lithuanian Jewish Culture“ teigia Dovidas Katzas.[5] Šioje vietoje Gaono portreto autentiškumo klausimą galbūt galėtume laikyti esant išspręstą, bet pamėginkime pajudėti ir kitu pradžioje minėtu keliu – ne tik ieškodami pirmojo, autentiško portreto, bet ir apžvelgdami jų įvairovę. Pamatysime, kad Gaono portretai skiriasi ne tik vizualiai, bet ir legitimacijos būdais, kodėl vienas ar kitas portretas yra geresnis ar „tikresnis“.

 

Ką atskleidžia Gaono portretų įvairovė

Tiek D. Katzo knygoje „Lithuanian Jewish Culture“, tiek Z. Efrono straipsnyje pateikiami ir kiti Vilniaus Gaono portretai. Z. Efronas pristato ir dar vieną, kitokį vieno iš jų autentiškumą patvirtinantį argumentą.  Visuose portretuose Gaonas vaizduojamas panašia poza, kaip pirmajame – lengvai pasuktu į dešinę veidu, aukšta kakta, tiesia nosimi, siaurais tamsiais antakiais ir žila barzda. Tačiau pažiūrėjus į kiekvieną iš portretų atskirai matome, kad Gaono atvaizdas keičiasi. Ir ne tik jo veidas (įvairiuose portretuose skiriasi Gaono nosies ilgis, raukšlių jo veide kiekis…), bet ir drabužiai pagal laikotarpį, ką pažymi ir Z. Efronas.

Z. Efrono straipsnyje pasakojama, kad į autentiškumą pretendavo dar vienas Gaono portretas. Tai – paveikslas, vaizduojantis jį su kailine kepure, o šio portreto autentiškumo pretenzija buvo pagrįsta tuo, kad jis buvo atgabentas ir patvirtintas vienos Gaono palikuonės. Čia galima pastebėti dar vieną autentikos legitimaciją – nuomonę, kad giminystės ryšiais su vaizduojamuoju susijęs žmogus (net jei savo giminaičio nėra gyvai matęs) galės atskirti, tikras tai atvaizdas, ar ne. Žinoma, ši idėja nėra visai nepagrįsta – galima manyti esant tam tikrą fenotipinį panašumą tarp vaizduojamo žmogaus ir jo giminaičių, pagal kurį būtų galima nustatyti, kuris iš portretų, tikėtina, labiausiai primena vaizduojamąjį. Tiesą sakant, vienas iš bandymų demaskuoti jau minėtą Šneuro Zalmano portretą – tvirtinimas, neva portreto dailininkas paties Šneuro Zalmano nematė, o portretą nupiešė žiūrėdamas į jo giminaičius.

Bėgant laikui ir gausėjant Gaono portretų kiekiui, lieka vis mažiau galimybių patikrinti, kuris iš jų autentiškiau vaizduoja Gaoną. Kita vertus, kai kuriuose portretuose nuotolis laike kompensuojamas vaizduojant objektus, kurie tarsi patvirtina, jog piešinyje vaizduojamas žmogus išties yra Gaonas: talitas, filakterijai, Gaono rankos, kurių viena laiko plunksną, kita – knygą, netgi laikrodis. Galima būtų analizuoti šių objektų reikšmes, tačiau galima tiesiog pastebėti, kad čia matome dar vieną, simbolinę, portreto legitimaciją: čia vaizduojamas Gaonas, nes jis yra apsuptas Gaonui prideramų daiktų ir daro tai, ką įsivaizduojame Gaoną darant – rašo, greičiausiai komentarus. Šitaip Gaono atvaizdas, istoriškai (ir geografiškai) toldamas nuo savo „pradžios taško“, nepraranda ikoniškumo – jo svarba įforminama pačia objektų konsteliacija, ne konkretaus žmogaus, o paties paveikslo pasakojama istorija.

toldot elijahu
Vienas iš Gaono portretų knygoje “Toldot Elijahu“, 1927 m. Nacionalinės bibliotekos fondai

 


Taigi: kurį Gaono atvaizdą turėtume laikyti tikru? Ar tuos, kurių kelionę iki mūsų įamžino vienų žmonių kitiems perduodama istorija, ar patvirtintą Gaono giminaičių, o gal tuos, kuriuose Gaonas atrodo kaip „tikras Gaonas“?

Išvardijus šiuos argumentus laikyti vieną ar kitą portretą autentišku, galima paminėti ir dar vieną. Z. Efronas mini, kad paskutiniame portrete, atspausdintame XX a. pr., Gaonas „vaizduojamas visai paprastas, koks ir buvo“. Ieškant autentiškumo, mano akis irgi natūraliai kryptų į mažiausiai dekoruotą atvaizdą. Bet galbūt tai irgi yra (moderniam mąstymui būdinga?) nuostata, paprastumą siejanti su autentika ir tikrumu, kuri vargu ar turi daugiau pagrindo negu nuomonė, kad tikresnis Gaono portretas yra tas, kuriame jis vaizduojamas turintis daugiau „Gaono daiktų“.

[1] Tworek, Wojciech. “Between hagiography and historiography: Chabad, scholars of Hasidism, and the case of the portrait of Rabbi Shneur Zalman of Liady.“ East European Jewish Affairs 47.1 (2017): 3-27. https://www.tandfonline.com/eprint/eweChYipJ6YRQASJvcgb/full

[2] Deluga, Waldemar. „Portraits of Dutch Rabbis“ in Print Quarterly, Vol. 27, No. 4 (DECEMBER 2010), pp. 396-400.

[3] Greenspan, Phillip; Mondi, Annelies. „What was the first notable rabbinical portrait in Western Art?“ in Jewish Action, 2017. https://jewishaction.com/the-arts/first-notable-rabbinical-portrait-western-art/

[4] Efron, Zusia. „Vilniaus Gaono portretas, du vaizduotės šimtmečiai“. Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai: Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 1997 m. rugsėjo 10-12 d. Vilniaus universiteto leidykla, 1999.

[5] Katz, Dovid. Lithuanian Jewish Culture. Baltos lankos, 2004.