Lara Lempertienė

 

Knygų pavadinimų menas nuo senovės buvo tradicinės žydų knyginės kultūros dalis.

Be gausaus Biblijos ar kitų klasikinio žydų šaltinių citatų vartojimo buvo paplitę pavadinimai, apžaidžiantys autoriaus vardą, arba dar įmantresni, naudoję Biblijos citatą  su vardu, atitinkančiu knygos autoriaus: „Jokūbo balsas“, „Mozės rankos“, „Efraimo vartai“ ir kt. Turint galvoje, kad dažnas hebrajų kalbos žodis yra daugiareikšmis, o vardai irgi turi prasmes (pvz., Jehošua (Jozuė) – išvadavimas,  Menachem (Menachemas) – guodėjas; šis vardas taip pat taikomas kaip epitetas būsimam Mesijui, ir t.t.), pavadinimo pasirinkimas tampa ypač atsakingu dalyku. Pavadinimas skelbia autoriaus intencijas rašant knygą arba praneša apie jos turinį, arba net išreiškia autoriaus lūkesčius skaitytojams. Knygų pavadinimai buvo tokie svarbūs, kad Europos žydų bendruomenėse susiklostė ir įsišaknijo savitas įprotis autorių vadinti ne vardu, o knygos pavadinimu. Paradoksalu, bet jei tikras autoriaus vardas nebuvo „įpintas“ į pavadinimą, jis dažnai nebūdavo žinomas net patiems uoliausiems to autoriaus knygų skaitytojams, nes autorius buvo identifikuojamas būtent iš knygos pavadinimo: pavyzdžiui, visi puikiai žinojo, kas tai Baal ha-turim (pažodžiui, „Bokštų“[1]autorius“), bet ne visi – jo tikrą vardą, Jokūbas ben Ašeris (12701343).

 

Lietuvos žydų knyga nuo pat savo atsiradimo inkorporavo visas šias tendencijas.

Žymūs  ir toli už Lietuvos ribų pagarsėję autoriai buvo žinomi būtent iš savo knygų pavadinimų. Štai kai kurie pavyzdžiai.

IMG_20190830_144951a

Saliamonas ben Jechielis Lurija (akron. Maharšal, Rašal (1510–1573)) buvo vienas iš anksčiausiai rašiusių Lietuvos talmudistų ir žydų religinės teisės, vadinamos halacha, teoretikų. Konsultacijų į jį kreipėsi daugelis Vidurio ir Rytų Europos rabinų. Vienas svarbių Lurijos veikalų – septynių Talmudo traktatų komentaras Yam shel shelomo („Saliamono jūra“), publikuotas 1616-1618 m. – turi daugiasluoksnį pavadinimą: viena vertus, jame įterptas autoriaus vardas, kita vertus, tai aliuzija į išmintingiausio žmogaus šlovę turėjusį biblinį karalių Saliamoną, ir, pagaliau, į Talmudui tradiciškai suteikiamą epitetą – „jūra“, nurodantį didelę Talmudo apimtį ir gilųjį turinį. Kitas Lurijos darbas, skirtas religinei teisei, turi dar lengviau „dešifruojamą“ pavadinimą: Hokhmat shelomo („Saliamono išmintis“, 1582 arba 1587 m.) Biblijos egzegezės apmąstymai buvo Lurijos pavadinti Yeriot shelomo („Saliamono palapinės dangos“, 1609 m.) – tai citata iš Giesmių giesmės (1:4), kurią skaitytojas eruditas lengvai atgamindavo iš atminties: „Esu juodbruvė, bet graži… kaip Saliamono palapinės dangos“, kuri suponavo Biblijos grožį ir prasmingumą, taip pat tai, kad knygos autorius perprato net ir „dangomis“ apsuptas Biblijos paslaptis. Atrodytų, toks savo vardo sureikšminimas yra labai nekuklus, tačiau panašūs pavadinimai iš karto pranešdavo skaitytojui, kad autorius tapatina save su pačiais seniausiais ir garbingiausiais žydų religinės tradicijos klodais, save matydamas tik kaip mažą šios tradicijos grandį. (Tiesa, minėtos Lurijos knygos išėjo po autoriaus mirties, tad įmanoma daryti prielaidą, kad suteikiant pavadinimus dalyvavo leidėjai).

 

Kito Lietuvos rabinistinio mokslininko, Joelio Sirkeso (1561-1640), vardas daugeliui nebuvo žinomas, nors pats jis sulaukė didelio pripažinimo. Jis buvo identifikuojamas kaip „Bakh“, pagal jo pagrindinės knygos Beyt khadash („Nauji namai“, 1631-1640 m.) pavadinimo sutrumpinimą.

Knygos pavadinime galima buvo pabrėžti ne tik asmenvardį, bet ir priklausomumą garbingai dinastijai ar luomui. 1646 m. jaunas Lietuvos halachinikas Sabatajus Kojenas išleido knygą  pavadinimu Sifte kohen, kurį galima išversti arba naudojant autoriaus pavardę kaip „Koheno kalbos“, arba, žinant, kad kohenai buvo Jeruzalės Šventyklos šventikais, – kaip „Šventiko kalbos“. Bet hebrajų kalbą mokantis skaitytojas, žinoma, nesusidurdavo su vertimo problemomis, jis suvokdavo knygos pavadinimą jo prasmių visumoje ir gaudavo žinią, kad autorius veda savo kilmę nuo senovės šventikų, o knygos turinys savo svarba prilygsta Šventyklos tarnautojų pamokymams.

Kitų žanrų knygų autoriai taip pat naudojo pavadinimus ne tik kaip skaitytojo smalsumo žadinimo, bet ir ideologinės įtakos priemonę: pavyzdžiui, Judas ben Mordechajus Halevi Hurvičius (?-1797), 1795 m. išleidęs originalųjį etinį-filosofinį traktatą, polemizuojantį su Aristotelio ir Platono filosofija, jį pavadino Amude beyt yehuda –  „Judo namų kolonos“ arba „Judo giminės pamatai“. Pagal judaizmo tradiciją iš dvylikos kadaise žydų tautą sudariusių genčių išliko tik dvi, kurių didesnė – Judo, dėl to su juo tapatinama visa žydų religinė bendruomenė. Tokiu būdu Hurvičiaus knygos pavadinimas turi būti suprastas kaip pažadas išdėstyti pagrindinius žydų tautos gyvenimo principus, bet kartu primena ir knygos autoriaus asmenvardį.

 

Jidiš kalba iki pat XX a. turėjo žemesnį statusą nei hebrajų, bet tai nereiškia, kad ji nebuvo vystoma ar kad neliko svarbių ankstyvojo laikotarpio  knygų jidiš kalba. Vieną žymiausių išleido Lietuvos autorius Jokūbas ben Izaokas, gyvenęs XVII a. (manytina, kad Jonavoje). Tai laisvas Penkiaknygės vertimas su  gausiais interpretacinės literatūros intarpais ir paties autoriaus paaiškinimais. Ši knyga buvo didžiai populiari – po pirmo, apie 1616 m. išėjusio leidimo, įvairiose Europos vietose ji buvo perleista mažiausiai 210 kartų. Ypač didelį pasisiekimą ji turėjo tarp moterų, dažniausiai nemokėjusių „šventosios“ hebrajų kalbos, bet noriai skaičiusių jidiš, ne be reikalo ji net buvo vadinama „moterų Biblija“. Reikia manyti, kad ir pats autorius numatė moteris kaip savo pagrindinę auditoriją, kadangi sumaniai pavadino knygą Tseena u-reena („Išeikite ir pasižiūrėkite“), pasinaudojęs citata iš Giesmių giesmės (3:11): „Siono dukros, išeikite ir pasižiūrėkite į karalių Saliamoną, į vainiką, motinos jam uždėtą per vestuves…“ Pavadinimu lyg besikreipiantis į moteris, autorius kvietė jas žavėtis Biblija ir jos „vainiku“ – egzegetų interpretacijomis.

IMG_20190830_144718a (1)

Knygų pavadinimo tradicija tęsėsi Lietuvoje ir XIX a. Garsaus talmudisto, kabalisto ir pedagogo, žymiausio Vilniaus Gaono mokinio Chaimo ben Izaoko iš Valažino (1749–1821) knygos buvo išleistos po autoriaus mirties. Chaimo sūnus suteikė joms tėvo atmintį saugančius pavadinimus: Nefesh hа-hayim (Chaimo siela, 1824 m.) bei Ruah hayim (Chaimo dvasia, 1859 m.) Tačiau pažodinis vertimas neperteikia pavadinimuose „užkoduotų“ prasmių. Vardas Hayim (Chaimas) reiškia „gyvenimas, gyvybė“. Todėl Nefesh hа-hayim – tai ne tik „Chaimo siela“, bet ir „Gyvybės alsavimas“, o šiame žodžių derinyje išsilavinęs žydų klasikinių tekstų srityje skaitytojas lengvai atpažįsta fragmentą iš Pradžios knygos (2:7): „Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“. O Ruah hayim – tai ne tik „Chaimo dvasia“, bet ir „Gyvybės dvasia“ – žodžiai, minimi Pradžios knygos šeštame ir septintame skyriuose, kur kalbama apie tvaną ir žodžiais ruah hayim apibūdinama viskas, kas gyva. Taigi, sūnaus manymu, jo tėvo išminties kupinos knygos tiesiog suteikia skaitančiam gyvybę, yra būtinos kaip alsavimas. Bet ir tai dar ne viskas: kadangi Chaimo iš Valažino knygos yra mistinio pobūdžio, pavadinimai leidžia tikėtis, kad bus atskleista pati gyvybės mįslė.

IMG_20190830_144901a

Tačiau vieną prasmingą pavadinimą Chaimas ben Izaokas suteikė pats, bet ne knygai, o kitam, ne mažiau jam  brangiam kūriniui: 1802 m. įsteigtai ir ilgainiui europinę ir net pasaulietinę šlovę pelniusiai ješivai – religinei akademijai. Valažino ješivos pavadinimas Ets hayim („Gyvybės medis“) atspindėjo žydų religinės ir knyginės kultūros vientisumą, todėl kad šis pavadinimas savo struktūra ir turiniu panašus į knygos pavadinimus. Pirminė prasmė – „Gyvybės medis“, ir jau čia slypi biblinė aliuzija (Pradžios 2:9) – priminimas apie Rojaus sodo medį, kuris galėtų žmones padaryti nemirtingais, jei ne jų nusikaltimas suvalgant uždraustą Pažinimo medžio vaisių. Tačiau žydų tradicijoje nuo seno susiformavo įsitikinimas, kad Biblijos ir kitų klasikinių religinių tekstų (t.y. Toros plačiąja prasme) studijos suteikia dvasinio nemirtingumo, sugrąžina prie Kūrėjo, o tai ir buvo Valažino ješivos užduotis, todėl studijos joje nebuvo nutraukiamos net ir naktį. Ješivos pavadinime buvo paslėpta dar viena biblinė citata. Kalbant apie išmintį Patarlių knygoje (3:18) teigiama: „Ji yra gyvybės medis ją suvokiantiems; laimingu vadinamas, kas jos laikosi“. Amžininkai liudijo, kad tai buvo mylimiausia Chaimo ben Izaoko citata. O juk „išmintis“ judaizme suvokiama kaip Dievo ir jo mokymo – Toros – išmintis. (Neatsitiktinai Toros ritinio, naudojamo sinagogoje, rankenos, paprastai medinės, irgi vadinamos ets hayim, o ritinį išvyniojantis ir iš jo skaitantis žmogus „laikosi“ Toros tiesiogine žodžio prasme). Todėl ješivos pavadinimas byloja, kad ją norėta kurti kaip tikrus Toros namus. O tariant ješivos pavadinimą visada tuo pačiu buvo minimas ir jos steigėjo asmenvardis, taip kuriant gražią metaforą: ješiva supanašėjo su Chaimo pasodintu ir ateinančioms kartoms paliktu medžiu.

 

Žydų raštijai būdingi knygų pavadinimų modeliai išgyveno Lietuvoje iki pat Holokausto. Ne vienas XIX a. pabaigos ir XX a. Lietuvos autorius skaitytojų rate buvo žinomas iš jų knygų pavadinimų, tapusių savotiškomis garbingomis „pravardėmis“: Izraelį Mejerį Koheną iš Rodūnės (1833-1933) vadino Hafets Hayim („Mylintis gyvenimą“), Abraomą Jozuę Karelicą (1878-1953) – Hazon Ish („Įžvalgusis“). Deja, tragiški nacių okupacijos įvykiai pakirto Lietuvos žydų „gyvybės medį“ ir nutraukė tradicinės raštijos kūrimą. Belieka džiaugtis išlikusiais literatūros lobiais, juos studijuoti ir saugoti. Su Lietuvos žydų religinės literatūros kolekcijomis, kuriose yra ir šiame straipsnyje minėtos knygos, galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

 

 

 

[1] Pilnas pavadinimas – Arbaa turim (Keturi bokštai )